Komentuoja Albertas Šekštelo, advokatų kontoros „Motieka & Audzevičius“ ginčų advokatas:
„Kyla klausimas, ar tai, kas siūloma, yra solidarumo įmoka, ar socialistinė įmoka (siekiant pagal kažkokius kriterijus perskirstyti gėrybes tarp visuomenės narių)? Panašu, kad pastaroji. Nereikėtų pamiršti, kad valstybė, reguliuojanti finansų sektorių, turi laikytis ir tarptautinių įsipareigojimų, būtent – draudimo diskriminuoti bei nuosavybės gerbimo. Tarptautinėje praktikoje yra pavyzdžių, kai valstybės buvo pripažintos kaltomis dėl diskriminavimo ar netiesioginio nuosavybės atėmimo, pvz., didinant mokesčius, numatant skirtingą mokestinį režimą.
Įnašą mokėtų finansų įstaigos, kuriose laikomos rezidentų indėlių lėšos 2022 metų gruodžio 31 dieną buvo ne mažesnės kaip 400 mln. eurų. Kitaip tariant, toks „solidarumo“ mokestis bus taikomas ne visiems, o tik daliai Lietuvoje veikiančių bankų ir didins įtampą tarp rinkos dalyvių. O jeigu bankas turi daug nerezidentų indėlių? Ar jam šis mokestis neaktualus? Kodėl? Juk tas bankas taip pat naudojasi Europos centrinio banko politikos nulemta proga uždirbti vadinamąją „netikėtą grąžą“.
Jau dabar, net neįvertinus visų detalių, tokia Finansų ministerijos bei Lietuvos banko politika atrodo ne solidarumo, bet diskriminavimo išraiška. Jei bankai nesutiks su tokiu noru prisidengiant kilniu tikslu kelių bankų sąskaita finansuotis investicijas į krašto gynybos infrastruktūrą, valstybei teks atlyginti savo pačios reguliavimu padarytus nuostolius.“
